Šiandien ruošiau lietuvių kalbos namų darbus. Akademinėj grupėj reikėjo parašyti rašinį pavadinimu 'kas man yra laimė?'. Ilgai kaupis nereikėjo. Ypač pirmajam sakiniui. Pirmą pastraipą išbėriau kaip žirnius į sieną. Ir neprašoviau. Bent jau taip atrodo skaitant jį nuo pradžios iki galo vėl ir vėl. Norėjau rašyti apie vieną, šiek tiek pasigilinus supratau, jog mano pirminė idėja nėra logiška ir mano sakiniai prieštarauja vieni kitiem, pradėjau rutulioti kai ką kitą ir.. Išėjo tokia logiška mintis, kad aš net nesitikėjau, jog sugebu taip samprotauti. Bet rimtai. Pagalvojus.. Oho, Urte, taip juk ir yra tam mūsų pasauly. Tu nesi tokia durna, kaip atrodo iš tikrųjų.
Manau jau pakankamai pasigyriau apie tai, jog labai džiaugiuosi savo visai sąmoningu rašiniu ir patekimu į akademinę grupę. Dar džiaugiuosi dėl to, jog galiu pradėti įgyvendinti bent porą savo eskizų, kuriuos tobulinu jau ne vieną dieną, nes gavau tam pradinį investitorių. Džiaugiuosi dėl to, jog šiandien gavau tai, ko jau labai ilgą laiką norėjau ir mano meilė porai dievinamų dalykų buvo paskatinta degti iš naujo. Ir dar dėl to, jog viskas yra taip, kaip aš noriu. Kaip aš ir svajojau, jog turi būti.
..Pagal savo rašini, aš esu laiminga. ;)
Citata: 'Kas man yra laimė?.. Laiminga būnu dažnai. Kad ir šį rytą pabudusi ir įkvėpusi rytmetinio oro pro atidarytą mano kambario langą, pasijutau būtent tokia. Mąsčiau kodėl. Gal dėl to, jog mėgstu vėsius rudens rytus? O gal dėl to, jog gerai išsimiegojau? Visa tai tik retoriniai klausimai. Va tai ir yra laimė. Kai jautiesi gerai ir turi begalę paaiškinimų bei priežasčių, kodėl taip yra, bet niekas nereikalauja atsakymo.'
____________
Urth.
