FIELDS OF GOLD.: gruodžio 2010

2010 m. gruodžio 30 d., ketvirtadienis

Bury me.

What if I wanted to break
Laugh it all off in your face
What would you do?
What if I fell to the floor
Couldn't take all this anymore
What would you do, do, do?

Come break me down
Bury me, bury me
I am finished with you

What if I wanted to fight
Beg for the rest of my life
What would you do?
You say you wanted more
What are you waiting for?
I'm not running from you (from you)

Come break me down
Bury me, bury me
I am finished with you
Look in my eyes
You're killing me, killing me
All I wanted was you

I tried to be someone else
But nothing seemed to change
I know now, this is who I really am inside.
Finally found myself
Fighting for a chance.
I know now, this is who I really am.

Today's song. 30 seconds to mars - the kill.mp3

Neturiu ką pasakyti. Visa užsikasus darbais laukiu atoslūgio, kai pagaliau, po naujųjų metų sutikimo, galėsiu miegoti tiek, kiek norėsiu, veikti tą, ką norėsiu ir nereiks kasdien sukti galvos dėl neva 'artėjančių švenčių'. Pagaliau.. šiaip jau ir šiandien pajaučiau šiokį tokį palengvėjimą galiausiai susitarusi dėl naujųjų metų sutikimo vakarėlio. Žinot, kaip sakoma: Kaip naujuosius sutiksi, taip juos ir gyvensi, tad aš tikiu, jog 11 metai bus pašėlę bei pilni gerų emocijų.

Baigsiu aš čia su tais linkėjimais. Rytoj pa-post'insiu viską, ką noriu pasakyti paskutinę metų dieną.

-Urth.

2010 m. gruodžio 29 d., trečiadienis

i guess it's time to fall in love..

Tai lyg savaime suprantama. Žmonės myli, draugauja, pykstasi, skiriasi. Po viso to kenčia, atsiprašinėja, nori susitaikyti arba rodo savo principus ir ignoruoja kito pastangas. Lyg ir.. Normalu yra pastoviai mylėti. Pamiršti ir vėl įsimylėti. Bet kas tuomet, jei nevertini tos meilės trečia vieta po visų gyvybinių funkcijų bei šeimos? Jei man ji.. Gyvenime nėra tokia svarbi ir aš jos nesureikšminu? Na gerai. Yra ne taip. Aš tiesiog bijau tarti šitą žodį. Per daug jį gerbiu. Nesišvaistau juo į kairę bei į dešinę, bei juokiuosi iš tų, kurie kas savaitę susiranda vis po naują objektą ir maišo didžiulį žavesį su ta tariama meile. Žinoma.. Suprantu. Gal tai yra 'kieta' arba.. Na net nežinau. Žinoma, skaudu kai patyri išsiskyrimo skausmą ar susipyksti.. Bet atsiprašau. Kam skelbtis visam feisbukui, kad tave paliko ir kaip tau dabar skauda širdį? Jie mano, kad jų gailėsis? Šiaip.. Nuoširdžiai manau, kad veikiau jau iš jų tyčiosis, nei pareikš užuojautą.. Ech: Gaila tokių.

Bet ir aš žmogus. Man irgi to reikia. Man taipogi būna liūdna. Aš irgi patiriu, manau, tą patį, ką ir dauguma iš jų. Bet neskelbiu to socialiniuose tinklalapiuose.

Gerai. Šį kart aš ne apie tai.

Tiesą sakant.. Norėjau pasiguosti (na bent jau ne į feisbuką..) kaip žmonėms (tiksliau.. Man.) trūksta šilumos šį žvarbų sezoną. Rimtai ! Lauke pusto, milžiniškos ledinės snaigės dengia mano galinį kiemą, o aš sėdžiu su karštu puoduku kakavos ir aplinkinių namų languose ieškau bendraminčių. Ar radau? Ei. Ne tame esmė. Tad.. Įsivaizduoju. O kas belieka? Tik tikėtis ir laukti, kol kas nors kada nors pasibels į mano namų duris ir įžengęs į vidų mane apkabins ir pasakys 'man tavęs reikia'..

..Na taip.. Angliškai ta frazė skambėtų kur kas rimčiau..

- pathetic U.