Gruodis.10.

Kaip aš nekenčiu veidmainių. Kaip nekenčiu hate'rių, kurie nepažinodami, net nekalbėję su manim, teigia pačius baisiausius dalykus. Nekenčiu tų, kurie į akis žvelgia teikdami didžiausią pasitikėjimą tavimi, bet nusisukę daro patį blogiausią. Šmeižia, prisigalvoja įvairiausių nesąmonių, dėl ko tik galima būtų net ne pasišaipyti, o naikinti žmogų. Jį juodinti, žlugdyti, kiršinti su kitais. Bet šlykščiausia būna tuomet, kai ant tavęs sako grynų gryniausią melą. Visišką nesąmonę, kuri tave iš vienos pusės juokina, o iš kitos verčia verkti. Ir kam to reikia? Jie nori tapti labiau mėgiami? Pripažinti? Gal jiems anksčiau nesisekė ir jie dabar nori atsikovoti garbę? Bet juk savaime aišku, kad tai nepavyks. Šiek tiek laiko jie galės pasidžiaugti savo tariama 'sėkme' ir kitų juodinimo padariniais iš gerosios pusės, bet vėliau tai neišeis į gerą. Juk visuomet taip būna. (..)
Pusę pastraipos ištryniau. Dalies minčių negalima viešinti. Tai būtų nehumaniška.

Kaip aš nekenčiu veidmainių. Tų, kurie apsimeta, kad jiems rūpi, nors iš tikrųjų taip vi siš kai nėra. Jie tiki šmeižiančiųjų nuomone, ir visiškai nepasigilina į tiesą. Kodėl žmonės tokie akli? Dievas jiems davė ne tik klausos dovaną, bet šie gali ir šnekėti, ir matyti kitų priespaudą.

But.. Only haters makes me famous.

Vienintelė taisyklė, kuria nuo šiol vadovausiuos

visą

savo

gyvenimą.

-Urth.
Yes, photo was made by me.