i guess it's time to fall in love..

Tai lyg savaime suprantama. Žmonės myli, draugauja, pykstasi, skiriasi. Po viso to kenčia, atsiprašinėja, nori susitaikyti arba rodo savo principus ir ignoruoja kito pastangas. Lyg ir.. Normalu yra pastoviai mylėti. Pamiršti ir vėl įsimylėti. Bet kas tuomet, jei nevertini tos meilės trečia vieta po visų gyvybinių funkcijų bei šeimos? Jei man ji.. Gyvenime nėra tokia svarbi ir aš jos nesureikšminu? Na gerai. Yra ne taip. Aš tiesiog bijau tarti šitą žodį. Per daug jį gerbiu. Nesišvaistau juo į kairę bei į dešinę, bei juokiuosi iš tų, kurie kas savaitę susiranda vis po naują objektą ir maišo didžiulį žavesį su ta tariama meile. Žinoma.. Suprantu. Gal tai yra 'kieta' arba.. Na net nežinau. Žinoma, skaudu kai patyri išsiskyrimo skausmą ar susipyksti.. Bet atsiprašau. Kam skelbtis visam feisbukui, kad tave paliko ir kaip tau dabar skauda širdį? Jie mano, kad jų gailėsis? Šiaip.. Nuoširdžiai manau, kad veikiau jau iš jų tyčiosis, nei pareikš užuojautą.. Ech: Gaila tokių.

Bet ir aš žmogus. Man irgi to reikia. Man taipogi būna liūdna. Aš irgi patiriu, manau, tą patį, ką ir dauguma iš jų. Bet neskelbiu to socialiniuose tinklalapiuose.

Gerai. Šį kart aš ne apie tai.

Tiesą sakant.. Norėjau pasiguosti (na bent jau ne į feisbuką..) kaip žmonėms (tiksliau.. Man.) trūksta šilumos šį žvarbų sezoną. Rimtai ! Lauke pusto, milžiniškos ledinės snaigės dengia mano galinį kiemą, o aš sėdžiu su karštu puoduku kakavos ir aplinkinių namų languose ieškau bendraminčių. Ar radau? Ei. Ne tame esmė. Tad.. Įsivaizduoju. O kas belieka? Tik tikėtis ir laukti, kol kas nors kada nors pasibels į mano namų duris ir įžengęs į vidų mane apkabins ir pasakys 'man tavęs reikia'..

..Na taip.. Angliškai ta frazė skambėtų kur kas rimčiau..

- pathetic U.