It's all about me and spring. I'm glad that it's coming finaly.
Tokia nuotaikai, lyg gyvenčiau pagal griežtą rutiną ir man ji būtų siaubingai nusibodusi. Na, iš dalies taip ir yra. Bent iš ryto vis dar keliuosi tuo pačiu metu jau aštunti metai. Manau, kad tai ir yra ta labiausiai erzinanti dalis. Gyvenu gerai. Labai labai. Bet kažkodėl viduje tai suvokdama to visiškai nevertinu. Nes klausinėju savęs, ar tai normalu? Ar pati po to nekentėsiu, kai/jei viską dėl savo abėjingumo prarasiu? What's the matter with me?
Nebeplėtosiu. Iš tuščio į kiaurą matyt nelabai ir skaitosi.
___
URTH.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą