
It's hard to endure.
and the farther the harder.

Man skauda galvą. Labai keista, kad vėl, nes šiaip būna žymiai didesni tarpai tarp galvos skausmų. Mane jau pradėjo nervinti. Aš niekaip nesugebu normaliai pavalgyti, o būtent tai man išprovokuoja migreną. Achh. Aš tokia išsiblaškius. Net ties post'u negaliu susikoncentruoti. Nesiriša žodžiai, nesusideda sakiniai. Gal kokį pusvalandį Blogger: FIELDS OF GOLD mirksi, jog juodraštis išsaugotas. Pasamprotausiu vėliau. Man dabar reikia tik tylos. Tylos, gryno, šalto oro. Jokio triukšmo. Šilta kakava, tabletė ir miegas.
Užvakarykštis džiaugsmas naujais pirkiniais, vakar dienos nuostoliai bet didelė laimė giliam giliam širdies kamputyje, šiandieninis laisvės pojūtis, pokyčiai, bet jau be laimės. ''Pliusai sveria minusus? Šiuo ateju? Tikrai taip.'' Vakarykščio mano juodraščio likučiai. Kodėl mano nuomonė taip dažnai keičiasi? Galbūt aš per daug priklausoma nuo kitų nuomonės? Gal aš per daug priklausoma nuo kitų? Per daug sureikšminu jų poelgius, žodžius, veiksmus? Bet.. Jei man rūpi?
Pagaliau supratau, kaip stipriai myliu rudenį. Pabudus pirmą valandą dienos, žinoma, nepamatai kaip iš ryto siūbuoja medžių šakos ar (šiuo atveju) mielas smėlio spalvos kaimynų šuo laksto po tavo kiemą ir baido kates (taip, mes kol kas neturim tvoros). Bet ir tai turi pliusų. Nes kas gali būt geriau už apsimiegojusį žvilgsnį į lango pusę lietaus lašams riedant stiklu ir juos apšviečiant vėlyviems, blankiems saulės spinduliams? Juk ryte nelijo, o ir šiuo metu aš jau seniai būčiau nebe mieguista. Tad.. Aš visuomet mokėjau įžvelgti pliusus.
I had a way then losing it all on my own
Hey, The Bitch Is Back.