Užsimaniau braškių.

NORIU PIENO, CUKRAUS, BRAŠKIŲ IR MEILĖS.
::::::::::::::::::::::::::::::

Finaly.

Kad ir kas bebūtų šią minutę, kad ir kaip aš jausčiausi,
kad ir ko aš benorėčiau, prieš valandą sugalvota svajonė netrukus išsipildys.
Pagaliau grįžau namo.
Išskleidžiau savo dvigulę lovą, pasikeičiau ir taip naują patalynę, parašiau porą dainų žodžių į savo 'Lyrics book', užsileidau savo mėgstamiausią dainą ir ką tik po dušo, pusę trijų nakties, pagaliau įsitaisysiu savo guolyje. Nors ir ENGLAND marškinėliai slepia porą baisių sužalojimų, man tai nė motais. Nes pagaliau aš miegosiu namie. Pagaliau, po trijų savaičių smėlyje.
Visur gerai, bet namuose geriausia.
Neseniai dar būčiau pasiginčijus.
___
Urtė.

GUESS WHOS'S BACK IN BUSINESS..

Koldūnai su Deividu ir Mindaugu. Just in case..

Šiandieną man skaidrino kaimynai (na gerai, tik vienas iš jų gyvena mano gatvėj, bet kitas širdy vistiek bus vadinamas kaimynu, nors net ne mano soduose gyvena). Nepaisant to, jog jie užėjo pas mus su broliu tik nekaltai pažiūrėti filmo, jie sugebėjo apversti mano namus bet.. padėti pagaminti labai idealiai skanius koldūnus su mėsa. c:
kol mes tarpdurį bandėme (pagaliau) atsisveikinti ir (aš) priešinausi siūlymui į kiemą, man šovė geniali mintis. Nebeklausyti jų maldavimų o tiesiog pakviesti į svečius dar kartą! Jie sutiko su siūlymu man padėti gyventi (pasigaminti valgyti) ir mes pradėjome rinktis ką. Deividas (juodais plaukais bei rožine prijuoste) pasiūlė šaldymo kameroje rastus koldūnus ne šiaip išsikepti, o dar ir pakepti aliejuje. Kadangi, mes su Minde mėgstam nesąmoningas naujoves, iškart sutikom. Bet ne virti, o iš karto kepti aliejuj.. Berniukams besifotografuojant du centimetrai aliejaus keptuvėje pradėjo sproginėti, ir mums teko ją nukelti nuo kaitlentės, kad dar labiau neaptaškytų namų. Video matote mūsų idėjos pasekmes. Įraše užfiksuotos tik beveik trys minutės. Tai tik labai labai maža dalis iš mūsų pus antros valandos kvailiojimų bandant prasimaitinti.
Pasimokius iš klaidos nevirti aliejaus per didelėj ugny uždengtu dangčiu, mes nusprendėm juos išvirti vandeny, o tik tuomet pakepinti. Išvirus ir pasigrožėjus pora fejerverkų iš 'aliejaus klano' mes gavome idealiai idealius virtus koldūnus su mėsa apkeptus aliejuje. Ačiū, Deivi, už idėją, bei jums abiems už triūsą ir skanias apelsinų sultis su trim šiaudeliais.;)
(ach taip. dar pamiršau paminėti, kaip šiandieną sėdėdami pas Deivį ragavom jo suplaktą tobulą.. nu ten nesveikai tobulas, kokteilį. Kokosų sultys; stebuklingas 'Batida de COCO' gėralas; MONIN mėlynas sirupas. Na ir žinoma, negalima pamiršti ledukų. Neperdedu. Tikrai buvo labai labai tobulas skonis. Dar nepamirškim to, kad aš dievinu kokosus..
____________
Urtė.

Just In Case.

Skauda galvą. Na žinoma. Kai nutinka toks reiškinys, kai draugas pasako kur tau eit ir ką daryt, kitaip jaustis ir neįmanoma. Yra toks posakis 'Tu man neaiškink, ką man daryti, o aš tau neaiškinsiu kur tau eiti'. Teisingas jis. Bet jei abu dalykus pavartoja vienas žmogus.. Adresatas jaučiasi labai nekaip.
Labai skauda galvą. Na žinoma. Dar pridėkim tai, kad kokį pusvalandį iš manęs išsi*isinėjo. Baigus tai daryti aš bandžiau apmąstyti pasekmes.. Nenuostabu, kad reikia vaistų. Na bet dėkui Dievui, jog viskas išsisprendė. Pamirškim.
Sudariau kokių šimto penkiasdešimties punktų sąrašą, ką man būtinai reikia pasiimti į Klaipėdą. Kas porą minučių jį vėl papildau. Juk išvykstu jau poryt. Laiko susidėti daiktus, logiškai apmąsčius jų svarbą, nelabai bus, nes lyg ir rengiamas mano 'bye-bye party'. Na kaip. Taip kukliai, bet vis tiek. Juk būsiu away maždaug iki rugsėjo. Pagaliau patirsiu totalų chill'ą ir paskutinį kartą pailsėsiu nuo Vilniaus. Nuo visų intrigų. Nesąmonių. Nuobodybės. Dulkių ir užteršto oro. Keturių kambario sienų, kurias, regis, matau jau itin per dažnai. Tikrai tikrai. Juk artėja nauji mokslo metai. Mano ir dar poros atveju - nauja mokykla. Visiškai nauji žmonės. Nauja aplinka ir skirtingos nuomonės.. Baimė nepritapti. Bet kaip šiandien pora draugų mane padrąsino, jog ne aš čia kažko turiu bijoti, o manęs turi pasisaugoti, šiek tiek labiau suvokiau savo galimybes naujoje klasėje. Tikrai nebūsiu pilka pelytė, pastumdėlė ar nepritapelė. Ir aš tai suprantu pati. Gal ir galit mane vadinti per daug savimi pasitikinčia ir ''pasikėlusia'', be man vienodai, nes šiuo atveju aš esu teisi. Atsiprašau.
Ir visa tai.. Just in case.;)
____________
Urtė.

For A While.

Šiandiena buvo visiškai paprasta, bet tikrai ne prasta. Visą dieną dariau nesąmones, penktą valandą važiavau pas mamą į darbą kur prisiėdžiau daaaaaug šokoladinių saldainių. Po to su ja ir jos bendradarbiais keliavom į Čiliaką pavakarieniaut. Jie visą laiką kalbėjo vien rusiškai. Ačiū Dievui, tai nesugadino man apetito. Valgiau 'Havajų' picą ir gėriau sprite'ą. (aš Dievinu sprite'ą, pradėjau skaičiuoti kiek buteliukų išgėriau. Nesveika.) tuomet, finally, prasidėjo mažiukas shopping'as. Nusipirkau dvejas ZARA kelnes, vienas žydras o kitas rausvas, savo išsvajotuosius tobuluosius NIKE'us, kuriais bene labiausiai džiaugiuosi, nes jų noriu jau ilgą laiką, bei šiaip labai idealius ir vienintelius tikusius ant mano kojų laivelius (prie mano naujųjų kelnių aukštu liemeniu. Batukai foto ne itin gerai gavosi, bet gal kaip nors.) Kadangi dabar esu juodaplaukė ir savo gyvenimą norėčiau šiek tiek pakeisti/paįvairinti (Kaip per ''Coco avant Chanel'' sakė, jog moteris nusikirpusi plaukus reiškia, kad ji nori pakeisti savo gyvenimą''), šie pirkiniai puikiai tinka pirmai pradžiai. Va tokia mano šiandiena. Esu kupina naujų įspūdžių ir planų, nes šį penktadienį keturias su puse valandas keliausiu į Klaipėdą (ruošiuosi numirti, nes mano MP3 sugedo), tad jau reikia planuoti visą mūsų šėliojimo dienotvarkę. Oh.. Labai daug ką turiu pasakyti.. Bet geriau patylėsiu.
____________
Urtė.

le prix.

Kainą turi viskas. Visi. Ir visada. Už viską reikia mokėti. Nebūtinai pinigais. Galima darbais, žodžiais.. Tai galima parodyti. Bet baisiausia, kai reikia mokėti aukomis.

Šį kart.. apie sveikatą. Aš šimtais tūkstančiais procentų buvau tikra, kad vasarą never ever nesusirgsiu, tai neįmanoma. Net.. nebuvo tokios minties. ''Tu sergi? Vasarą??!!'' niekuomet nesugebėdavau užjausti žmonių, kurie bent porą vasaros dienų praleido lovoj. Kaltinau tik juos pačius, kodėl nesugebėjo savęs apsaugoti ir ant kiek prisidirbo, kaip save susargdino, kad kai lauke +32C jie privalo gulėti lovoj. Until now.. Šiandien penkta diena kaip sergu. Oficialiai tik trečia, nes tik užvakar pradėjau vartoti antibiotikus ir tik tuomet tėvai nusprendė mane duoti apžiūrėti specialistams. Šaunu, tėveliai, man 39.6C temperatūra, ir manot, kad pasveiksiu savaime? Mano būklė buvo labai, labai sunki. Užvakar net nesupratau, kaip neapalpau. tądien atrodė, jog viskas gerai, tik šiek tiek daugiau temperatūros nei įprastai.. (mano normali temperatūra 36C. Maždaug.) O vakar visą visą visą dieną pragulėjusi karališkajam tėvų kambary bei milžiniškoj jų lovoj, jų naujų užuolaidų šėšėlyje bežiūrėdama filmus, klausydama muzikos bei rydama vaistus ir neko nieko nevalgydama suvokiau, jog jaučiuosi labai gerai. Nors ketvirtą dieną valgiau tik po du sausainius prieš kiekvieną antibiotikų porciją (kad jie man nesugadintų skrandžio), man labai svaigo galva, suvalgius blyną pradėjo pykinti.. Bet buvau tooookia laiminga.. Nesuprantu kodėl. Bet regis.. Yra dėl ko džiaugtis. Turiu viską, ko man reikia. Ir ko kada nors gali reikėti.
Žinau, kad kartojuosi, bet matyt man tai per daug svarbu, kad sugebėčiau nustoti tai sakyti.
______________
Urth.

& Stuff.

Temperatūra svyruoja nuo 37.4C iki 39.0C. Visą dieną esu pasmerkta gulėti lovoje su daaaaug puodelių arbatos ir fervex'o. Prie kompiuterio prisėdau tik dvidešimčiai minučių, nes jis toli gražu nepadeda numušti temperatūros.
Vakar buvau susitikusi su du mėnesius nematyta drauge. Prieš išeinant iš namų susitikti su ja man pradėjo skaudėti galvą. Žinoma, priežastį supratau pati. Visą rytą nieko nevalgiau o į maistą pažiūrėti, kuo toliau, tuo darosi sunkiau. Na, ir pati kalta. Prasibasčiusios po miestą nusprendėm nueiti iki 'Europos'. Ten prisiverčiau nueiti į čiliaką ir įsimesti ką nors į skrandį. Buvau tikra, jog man pasidarys žymiai geriau. Bet kuo toliau, tuo man darėsi blogiau. Po truputį pradėjo lūžinėti balsas, galvos skausmas darėsi vis labiau nepakeliamas, ėmė svaigti galva.. Šiaip ne taip iškenčiau iki autobuso su viltimi, jog man tuoj praeis. Parodžiusi (pagaliau papildytą) elektroninį bilietą vairuotojui ir ieškodama vietos, kur galima būtų prisėsti pradėjau mintyse keiktis. Visi sėdi po vieną. Na gerai. Aš viena, man dviejų vietų ir nereikia. Bet jie ne šiaip sau sėdi po vieną o visi VISI palikę tuščias vietas prie langų susigrūdę ties viduriu. pamačiusi labai nepatenkintu veidu sėdinčią moteriškę nusprendžiau jai dar labiau sugadinti nuotaiką ir savo naglumu atkeršyti už tai, kodėl ji nesėdi prie lango. Labai įžūliai prasibroviau iki laisvos vietos. Nebuvo kuo kvėpuoti. pradarytas tik liukas, o langai, pro kuriuos nieko neįmanoma įmatyti dėl jų nešvaros - net nepraverti. Supratau, jog liko dar gan ilgas kelias, bet kentėjau. Likus trim stotelėms iki namų pasidarė dar blogiau. Ėmė dar labiau svaigti galva.. Buvau tikra, jog turiu temperatūros. Išlipusi iš vis dar sausakimšo, pilno senų žmonių, autobuso vos parpėdinau namo. iškart susiradau termometrą.. taip. 38.9C. Tooobula..
Taip ir gyvenu. Liūdžiu, nuobodžiauju, džiaugiuosi, myliu, valgau, guliu, geriu, sveikstu. Po biškį.
Atsiprašau, jog neparašiau nieko prasmingo, bet tikrai neturiu tam sveikatos.
Atsiprašau, pasamprotausiu vėliau.
_________________
xoxo, Urth.

''Now I know. You are a part of my life..''♥

Almost!

Liko labai nedaug ir mano rašomojo stalo spintelės dureles puoš eifelio bokštas.
Acch. Aš vistiek myliu/ėjau/ėsiu tą velnio neštą Prancūziją. (mm)

Nepasitikiu savim. Nepasitikiu nei savo išvaizda nei savo jėgom. Bet kai ateina laikas, kai bent jau kažkas priklauso nuo manęs, pradedu galvoti taip, lyg geresnių už mane nebūtų. Pasitikėjimą savimi skatinu menkindama kitus. Dar bent jau gerai, kad mintyse. Apgailėtina. Bet kitaip tiesiog neišeina.
Draugai - mano ramstis. Tiksliau.. Tik tam tikri draugai. Būdama su jais, aš jaučiuosi taip, lyg man, mano kalbai, mano judesiams, nieko netrūktų. Jie mane papildo. Savo buvimu. Savo esybe. Čia atsikrausčius mano pasitikėjimo savimi level'is krito po biškį, bet stabiliai. Paskutinėmis liepos savaitėmis supratau, jog nebeleidžiu tiek daug laiko su skirtingomis kompanijomis. Nebegaunu tos įvairovės, tų skirtingų nuomonių. Esu prisirišusi tik prie kelių žmonių. Džy, net ne prie žmonių. Ne prie kompanijų. O prie asmenų. Asmenybių. Suvokiu, kaip jiems kartais sunku su manim. Su mano kartais prie jų įsitikinimų 'nederančiomis' nesąmonėmis.. Bet labai džiaugiuosi, jog turiu draugę, kuri visuomet bus šalia, kai man to reikės. Tikiuosi, jog ji apie mane gali pasakyti tą patį. Ir turiu draugų, (ir ne tik, o šiek tiek, ir net ne šiek tiek daugiau nei draugą) kurie yra ganėtinai toli nuo manęs, bet kas naktį man sugeba pakelti nuotaiką taip, lyg būtų buvę šalia. Kartis svarstau, ar neturiu daugiau, nei esu verta..
Vakar buvau garantuota, jog nueisiu miegoti laiku, 24h - 02h tarpe. Bet.. Būtų juokinga jei nebūtų graudu. Tai neįmanoma. Kalbėti telefonu - mano hobis ir gyvenimo pašaukimas. Jei vienas iš mano turimų nebūtų pagedusiu mikrofonu, aš kalbėčiau ne tik naktim, bet ir dienų dienom. Aš dievinu kalbėti. Mėgstu nusišnekėti. Ką dabar ir darau. Faktas - vakar buvo žymiai geresnė atmosfera rašyti. Oh. Lyg ir oficialiąją dalį pirmoje pastraipoje baigiau. Lyg ir galiu rašyti tai, ką noru pasakyti. Bet.. Atsiprašau. Aš pabudau vos prieš valandą. Daugiau iš manęs tikėtis neįmanoma. (By the way, my mom let me to do tattoo! But I still wondering..)
Myliu savo gyvenimą.
Abejoju, ar sugebėčiau tai daryti būdama kuo nors kitu.
_________________
xoxo, Urth.

''Now I know. You are a part of my life..''♥

Now I know.

Kai suvoki, jog tavo gyvenimas iš tikrųjų nuo kažko priklauso - palūžti, nes ,matyt, tai patiri. tokių dalykų negalima įsivaizduoti. Tokių dalykų negalima įvardinti. Tiesiog.. jei jautiesi palūžęs, apmąstyk visas galimybes.
Taip jaučiuosi jau lygiai dvidešimt keturias valandas. Vis dar mąstau. Žmogus, kurį vienintelį įtariu kaip galėjusį pasitraukti man iš kelio jo reikiant, neatrodė man toks gyvybiškai reikalingas. Dar dabar kažkas neleidžia tikėti, jog priklausau būtent nuo jo. Bet galimybė lieka..
Vakar nuo pat ryto jaučiausi sušiktai. Neperdedu. Buvo tikrai labai blogai. (Žinoma išskyrus tai, jog gavau nesveikai nesveiką stripped suknelę su Eifelio bokštu iš blizgančių juodų žvynelių. Lauktuvės iš Airijos.) Smulkmenų ir detalių, dėl kurių man buvo negera ir fiziškai ir morališkai, neminėsiu. Tiesiog viskas davedė iki to, jog kalbėdama telefonu su žmogumi, kuris buvo visiškai visiškai ne prie ko, sugebėjau apsiverkti kokius tris kartus. Nu gerai. Pirmuosius du tik susigraudinau, o per trečiąjį paprašiau nepykti ir prižadėjau perskambinti. Taip. Padėjau ragelį. Neįsivaizduoju kaip reikėjo jaustis mano pašnekovui, bet tikiu, jog ne kaip. Bet buvau labai laiminga jog tas pats 'pašnekovas' man net nenorėdamas savo abejingumu pakėlė nuotaiką. Taip su šypsena veide ir skaudančia galva (kairinis ant antrosios a) nuėjau ruoštis naujai dienai. Hmm. Miegot ėjau.
Šiandien dar monologu norėjau išsiaiškinti, kodėl žmonės taip nori sudirbti kitų nuomonę visais būdais bepiršdami savąją, bet šia tema jau išsekau, tad palieku tai jums. Jūsų apmąstymams. Gal kas nors tai ir padarys?..
_________________
xoxo, Urth.

''Now I know. You are a part of my life..''♥