le prix.

Kainą turi viskas. Visi. Ir visada. Už viską reikia mokėti. Nebūtinai pinigais. Galima darbais, žodžiais.. Tai galima parodyti. Bet baisiausia, kai reikia mokėti aukomis.

Šį kart.. apie sveikatą. Aš šimtais tūkstančiais procentų buvau tikra, kad vasarą never ever nesusirgsiu, tai neįmanoma. Net.. nebuvo tokios minties. ''Tu sergi? Vasarą??!!'' niekuomet nesugebėdavau užjausti žmonių, kurie bent porą vasaros dienų praleido lovoj. Kaltinau tik juos pačius, kodėl nesugebėjo savęs apsaugoti ir ant kiek prisidirbo, kaip save susargdino, kad kai lauke +32C jie privalo gulėti lovoj. Until now.. Šiandien penkta diena kaip sergu. Oficialiai tik trečia, nes tik užvakar pradėjau vartoti antibiotikus ir tik tuomet tėvai nusprendė mane duoti apžiūrėti specialistams. Šaunu, tėveliai, man 39.6C temperatūra, ir manot, kad pasveiksiu savaime? Mano būklė buvo labai, labai sunki. Užvakar net nesupratau, kaip neapalpau. tądien atrodė, jog viskas gerai, tik šiek tiek daugiau temperatūros nei įprastai.. (mano normali temperatūra 36C. Maždaug.) O vakar visą visą visą dieną pragulėjusi karališkajam tėvų kambary bei milžiniškoj jų lovoj, jų naujų užuolaidų šėšėlyje bežiūrėdama filmus, klausydama muzikos bei rydama vaistus ir neko nieko nevalgydama suvokiau, jog jaučiuosi labai gerai. Nors ketvirtą dieną valgiau tik po du sausainius prieš kiekvieną antibiotikų porciją (kad jie man nesugadintų skrandžio), man labai svaigo galva, suvalgius blyną pradėjo pykinti.. Bet buvau tooookia laiminga.. Nesuprantu kodėl. Bet regis.. Yra dėl ko džiaugtis. Turiu viską, ko man reikia. Ir ko kada nors gali reikėti.
Žinau, kad kartojuosi, bet matyt man tai per daug svarbu, kad sugebėčiau nustoti tai sakyti.
______________
Urth.